Intymūs pokalbiai. III dalis. Rožė

Vienintelis žmogus, kuriam turi atleisti, esi tu pats. 

Dar keletą dienų man vis iš galvos neišėjo keistos naktinės vizijos apie mėlyną laumžirgį ir kalbančią širdį. Kartas nuo karto prisimindavau jos pasakytus žodžius ir stabtelėdavau, kad gerai įsiklausyčiau, ar ji vėl ko nors nesako. Mano galvoje zvimbė daugybė klausimų, bet negirdėjau nei vieno atsakymo...Laikas ėjo, o sapnai naktimis mano lūkesčio, vėl sutikti savo širdį, neišpildė. 

Tačiau šiąnakt pabudau nuo jausmo, kad į mane įbestas kietas žvilgsnis. Atsargiai pramerkiau akis ir apsidairiau tamsoje. Niekur jokio širdies silueto nesimatė, tik pro pravirą langą įsmukęs vėjas švelniai kedeno lengvą užuolaidą. Pojūtis, kad mane kažkas stebi tamsoje dar labiau sustiprėjo ir mano protą po truputį užvaldė baimė. 

Staiga pasigirdo švelnus, barchatinis juokas. Iš netikėtumo aš net sulaikiau kvėpavimą. Garsas sklido nuo staliuko prie kambario sienos, bet ten nieko nebuvo, tik mėnulio šviesoje bolavo pamerkta balta rožė, kurią šiandien gavau dovanų nuo nepažįstamojo, kai vaikštinėjom su Liuse paneriu. “O Dieve, man jau vaidentis pradėjo, visai nervai pašlijo...”- praskriejo mintis galvoje. 

- Mieloji, tau nesivaidena, - pasigirdo tas pats švelnus, mielas balsas, kokiu kalbėjo mano širdis aną naktį.

- Čia tu?- paklausiau apimta vilties, kad vėl išgirdau savo širdį. - Kur tu?

- Aš čia – rožėje, - gėlės žiedlapiai sužvilgo mėnesienoje, o lapeliai sujudėjo lyg nuo vėjo. 

Aš atsikėliau iš lovos, apsisiaučiau antklode ir prisėdau prie stalelio su rože. Norėjau iš arčiau ją matyti, kai ji su manim kalba. Baimės nebeliko, tik smalsumas ir noras viską patirti, pajausti, pamatyti, išgyventi viską pilnai. 

– Kodėl tu rožėje ir kaip tai gali būti? - pabėriau klausimus, jau kreipdamasi į baltą žiedą. 

– Mieloji, aš gi esu visur.... O šiandien su tavim kalbėtis noriu kaip rožė, nes juk mums abiems patinka kaip ji kvepia, - atsakė širdis-rožė ir jos lapeliai vėl sumirgėjo mėnulio šviesoje. 

– Kodėl taip ilgai buvai pradingusi?- nesilioviau klausinėti. 

– Aš nebuvau pradingusi. Visada buvau su tavimi. Tik tu vėl manęs nesiklausei. 

– Aš klausiausi! Aš ... aš tiek tau uždaviau klausimų, tačiau tu man neatsakei.... Atleisk. Aš, matyt, dar nemoku tavęs girdėti. Dar nemoku .... - susizgribau, kad priekaištauju savo širdžiai ir man pasidarė liūdna. 

– Viskas gerai, mieloji, viskas gerai... Aš čia, su tavimi... Atsakysiu į visus tavo klausimus, - jos balsas ir vėl buvo sklidinas kantrybės bei meilės ir aš nejučia nusiraminau. 

Ištiesiau ranką ir atsargiai pirštais paliečiau trapius žiedlapius. Bet vietoj švelnumo mano ranką nudegino skausmas, lyg būčiau prilietusi dilgėles. 

– Oi! Kas tai? Kodėl tu degini? 

– Tai ne aš, tai tavo nuoskaudos. Aš tik kaupiu jas ir kai jų prisirenka labai daug, jos pradeda dilginti ir deginti, - rožė staiga nuliūdo (nežinau kaip, bet aš supratau jos emocijas). 

– Nežinojau, kad tos nuoskaudos kaupiasi. Man atrodo, kad aš atleidžiu visiems, kurie mane įskaudina ir paleidžiu... Be to, retai kuris prašo atleidimo... Aš atleidžiu dėl savęs, ne dėl jų... 

Aš kalbėjau, o rožė klausėsi ir šypsojosi. Staiga pajutau, kad tikrai tos visos nuoskaudos dar ten – mano širdyje ir vėl pamėginau atleisti, prisiminti kas buvo ir paleisti. 

– Kodėl tas skausmas vis grįžta, kodėl taip sunku galutinai atleisti? - paklausiau. 

– Todėl, kad tu galvoji, jog yra už ką atleisti. 

– Nesuprantu. Tai žinoma, kad yra... O gal manai, kad yra normalu, kai tave skaudina, išduoda, meluoja, pažemina? Kai tave varinėja ir turi kūlversčiais lakstyti kaip figaro, besistengiant iš paskutiniųjų, ir vistiek sulauki tik priekaištų ir pretenzijų? Normalu, kai... 

Man prieš akis vėl iškilo visi tie siaubingi dalykai, per paskutinius metus nutikę mano gyvenime ir aš kone šaukdama juos vardijau rožei, visai pamiršusi, kad dabar yra naktis ir galiu pažadinti visus kaimynus, miegančius už plonų daugiabučio sienų. 

Nepastebėjau kaip laikas praskriejo, žvaigždės užgęso, o mėnesieną išblukino pro debesis besistiebianti saulė. Pasijutau begulinti savo lovoje, o visas naktinis pokalbis vėl atrodė tarsi sapnas. 

Praėjo bemaž du mėnesiai. Per tą laiką mano gyvenimo laivas atlaikė ne vieną štormą ir štilį, tai kildamas į padanges, tai smigdamas bedugnėn kaip amerikietiškuose kalneliuose. Turėjau begales progų skaudintis, pykti, atleist ir paleisti... Ir štai ką supratau: nėra tokio dalyko, kaip atleidimas (jau matau jūsų nepritariantį ir nepatiklų žvilgsnį, mestą mano pusėn). Pamėginkite pajusti, koks tai jausmas viduje kada “atleidi”. Ką jaučiate? Kaip tai apibūdinti? Praeina pyktis? Apima lengvumas? Nustoja skaudėti? Užlieja meilė? Aš galiu milijoną kartų sau kartoti, kad atleidžiu mane įskaudinusiam mylimąjam, bet jei jaučiu tik skausmą viduje, kaip galiu per prievartą atleisti? Kaip galiu stengtis atleisti? Supratau, kad tuo metu galiu tik leisti sau jausti ką jaučiu. Ir kvėpuoti. Galiu tik duoti sau laiko tai išjausti iki galo, tiek, kiek reikia. 

Tuomet išties pradėjau girdėti savo širdį. Iš pradžių pajusdavau švelnų, neaiškų, nesmagų jausmelį kažkur viduje. Tada stabtelėdavau, išjungdavau proto radiją ir klausdavau savęs: “mieloji, ką jauti?” Ir atsakymas visada ateidavo. Skauda, baisu, neramu, liūdna, pikta, labai pikta... Kaip žemuoges ant smilgos vėriau savo išgyvenamus jausmus ir emocijas. Laikui bėgant tarp karčių, neišnokusių uogų pradėjo rastis ir rausvos, saldžios: gera, jauku, ramu, dėkingumas, pilnatvė, džiaugsmas, meilė... Ir, matyt, įvyko kažkokia alchemiją – vienu momentu pajutau, kad man nebesvarbu. Man nebesvarbu, kas buvo blogo ir kažkada skaudino – aš myliu vistiek ir myliu labiau negu skauda, nes jau kaip ir nebeskauda, nes jau kaip ir išskaudėjo... Ir galiu leisti tam būti. Arba – man nebesvarbu, kad kažkas elgėsi su manim blogai, tas žmogus man tiesiog nebereikšmingas. Ir tada ateina lengvumas ir ... atleidimas. Taip, atleidimas ! Bet jis ateina pats! Po ilgo leidimo sau jausti ir būti ateina atleidimas – irgi sau. Ir atjauta sau. Ir švelnumas... Kam aš save tiek skaudinau? Kodėl leidau kitiems mane skaudinti? Bet, matyt, reikėjo man praeiti visas tas stadijas, viską išgyventi ir patirti savo kailiu ir ne kartą, ne du – gal šimtus milijonų kartų ar net gyvenimų, kol mano sąmoningumas pakilo bent milimetru. Todėl ir neveikia tie nuostabūs patarimai: “tiesiog atleisk”, “tiesiog priimk”, “tiesiog būk laiminga”... Tai neįvyksta staiga, lyg spragtelėjus pirštais. Tiksliau – pats pakilimas gali įvykti staiga, bet ruoštis tam tenka ilgus pratybų metus. Bet, matyt, tam čia ir esu. 

O savo baltą rožę sudaiginau. Parnešiau jai gražų vazoną, prikroviau iš panerio prikasto dirvožemio ir suradusi lapo pažastyje ūgliuką, atpjoviau stiebo galą ir įkišau į žemę. Laukiu, kol vėl pražys.