Intymūs pokalbiai. I dalis. Harmonija

Pagaliau. Pagaliau tyla mano sieloje ir, galima sakyti, net ramybė. Sėdime abi su Liuse ant aukšto Neries kranto ir tabaluojame kojomis.Tiksliau, aš tabaluoju, o ji karpo ausytėmis ir kartais suvizgina uodega. Praėjo lygiai trys savaitės, kai persikrausčiau į naujus namus – miniatiūrinį butuką Žvėryne, kur 20 – tyje kvadratinių metrų telpa svetainė, miegamasis, virtuvė, vonios kambarys, koridorius ir net skalbimo mašina. Tiesa, spinta čia irgi mikroskopinio dydžio, tad sukabinau tik penktadalį suknelių. Su kitom teko atsisveikinti. “Labai gerai”,- pagalvojau tada aš, -“Juk pradedu naują gyvenimo etapą, visas senas relikvijas metam lauk!”. Ir skaičiai dabar mano gyvenime kiti. 507 – toks naujų mano apartamentų numeris. “ 5 reiškia harmoniją, 0 – nusinulinimą, o 7 – sėkmę”, - pasakė Arūnas, kai užnešęs į penktą aukštą didžiulį mano lagaminą pamatė buto duris. “Tai kaip tik tai, ko reikia dabar,”- pamaniau,- “ Jei jau Dievas pritaria mano pasirinkimui ir siunčia ženklus, kad esu teisingame kelyje, tai tiesiog puiku”. Man iš karto kilo motyvacija susikurti pažadėtąją harmoniją... Ir stačia galva pasinėriau į darbus: kad tik mažiau laiko liktų mintims apie jį. Ir savęs gailėjimui. 

Taigi: darbas, darbas, darbas, Viskas suskaičiuota minutės tikslumu. Netgi savaitgaliai taip “apsikrovė” reikalais ir susitikimais, kad nė nepajutau, kad tai laisvadieniai.

O šiandien – pirmas sekmadienis, kai turiu laisvą dieną. Visai visai laisvą. Skubėti niekur nereikia, galima mėgautis šiltais saulės spinduliais, maloniai glostančiais nuogas rankas ir jausti, kaip basos kojos godžiai geria jau sušilusios žemės rasotą energiją. Neris tyliai plukdo savo vandenis. Paukščiai taip pat jau nurimo po rytinio koncerto. Liusė, pajutusi bendrą taikingą atmosferą, irgi palaimingai snaudžia priglaudusi savo užpakaliuką prie mano kojų. Rojus. Aš net nesvajojau gyventi tokioj nuostabioj vietoj, kur miesto centre jautiesi kaip kaime - visus aplinkui žalia, pašonėj vingiuoja upės kasa, vyrai žvejoja...

Staiga tingią tylą perskrodė griausmingas motociklo dundėjimas. Pajutau, kaip įsitempia kiekviena mano kūno ląstelė ir šiaip ne taip susilaikiau nuo pagundos atsisukti ir pažiūrėti - įsitikinti, kad ne jis ten važiuoja... Ryto magija buvo išsklaidyta ir harmonija sudrumsta. O Dieve, nejau dabar kiekvienas pravažiuojantis “drundalietas” man vis primins jį? Kiek dar laiko turės praeiti, kad liaučiausi žvalgytis nejučiom į visas pravažiuojančias raudonas audi, arba kad nustočiau kas 15- ka sekundžių tikrinti savo telefoną ar nėra nuo jo sms, laiško ar pranešimo? 

Saulė iš maloniai šildančios staiga tapo įkyriai kaitinančia. Gaivi žaluma papilkėjo ir pasaulis aplink neteko savo žavesio. Jutau, kaip iš kažkur giliai giliai pradeda kilti spygliuotas, aitrus kamuolys. Jis raižo man krūtinę, duria į gerklę ir galiausiai išsilieja taip ilgai laikytomis ašaromis... 

Iš už posūkio pasirodė virtinė dviratininkų. Visi linksmi ir įkaitę nuo saulės ir sporto lėkė pro mus taku. Vienas iš jų, simpatiškas juodaplaukis pamojo man ranka. Dar spėjau pastebėti nuostabią baltadantę šypseną ir ...

- Kaip manai, gal jam atsakyti?- paklausiau aš Liusės. Jos akyse pamačiau nuoširdų susidomėjimą, kaip ir visada, kai į ją kreipdavausi, ir nusijuokiau. Jos gyvos, šiltos, nuostabios rudos akys man pasakė, kad gyvenimas tęsiasi. Aš tai pajutau. Ir tada pamojau pavymui tam simpatiškam juodaplaukiui, nors jis jau to nepamatė. Bet aš pamojau.