Intymūs pokalbiai. II dalis. Širdis Mėlynam Laumžirgiui

Šiąnakt sapnavau labai keistą sapną: kad esu mėlynas laumžirgis ir skrajoju po apaugusią viksvomis pakrantę. “Įdomu”,- pagalvojau sapne, -“aš esu laumžirgis, bet vis dar “aš”. Ir žinau, kad ta upė, kur teka šalimais, vadinasi Neris...” Viskas aplink mane: medžiai, žolė, vanduo buvo taip tikroviška, taip gyva, guvu ir net linksma, kad man visiškai pakako to mažo laumžirgio gyvenimo. Šita būtis, rodės, tęsis amžinai... Staiga pajutau, kad mano dešinį sparną kažkas sugriebė ir stipriai laiko. Mėginu pasisukti ir pažiūrėti, kas ten, bet negaliu. Iš visų jėgų plaku vienu likusiu laisvu mėlynu sparnu ir bandau ištrūkti. "Gal nepastebėjau voratinklio ir įsipainiojau, arba pačiupo koks smalsus vaikiūkštis....?" - desperatiškos mintys sukosi mano galvoje, kai netikėtai pajutau skaudų dūrį į pačią krūtinę ir ... pabudau. 

Kambarys vis dar skendėjo tamsoje, tik blausi mėnulio šviesa skleidėsi ant gėlėtos sienos priešais lovą. Pažįstamas motyvas mane nuramino ir aš vėl mintimis sugrįžau į keistąjį sapną. “Ką tai galėtų reikšti? Jausmas. Koks buvo jausmas tame sapne?” - staiga mano mieguistas žvilgsnis užkliuvo už kai ko svetimo ir nepažįstamo: ant lovos krašto bolavo siluetas. Pajutau, kaip iš išgąsčio man nutirpo rankos ir kojos. Staiga pasidarė labai šalta. “Turbūt vis dar sapnuoju”, - dingtelėjo mintis. 

- Nesapnuoji,- pasigirdo tylus, bet aiškus balsas. Siluetas nė nekrustelėjo, bet balsas tikrų tikriausiai priklausė jam. 

“Negi aš tuos žodžius ištariau garsiai?’ - toptelėjo mintis. 

- Tu galvoji pakankamai garsiai, kad tave girdėčiau, - siluetas, atrodo, atsakinėjo į mano mintis. 

“Kas tu?” - paklausiau vėl mintyse, nes pastangos išleisti bent garsą pasirodė bevaisės. 

- Aš - tavo širdis, - vėl išgirdau atsakymą balsu. - Nebijok, aš ne kokia nors “baisa- pabaisa”, išlindusi iš tamsos ir atėjusi tavęs pagąsdinti. Aš - tik vargšė, sudaužyta tavo širdis. Na, bent tu taip apie mane galvoji. 

“Tikriausiai vistik dar sapnuoju”, - paprieštaravau mintyse ir neišgirdusi paneigimo, paklausiau: “Kodėl tu čia?” 

- Kad tu pagaliau mane išgirstum. 

Stojo tyla. Keletą akimirkų, o gal minutę ar dvi nebuvo jokios minties mano galvoje. Staiga suvokiau, kad dabar galiu užduoti svarbiausius klausimus ir išgirsiu atsakymus.

“Tai aš tavęs negirdžiu? Kodėl?” - jau net nemėginau praverti burnos, o kreipiausi mintyse į savo “širdį”. 

- Matyt, iš baimės.

“Iš baimės? Kad aš nieko nebijau. Net mirties nebijau”, - atsakiau jai. 

- Bijai. Tik sau neprisipažįsti. Tu - "drąsus kiškis”, kaip sakydavo tavo mama. “O ko aš bijau?” 

- Skausmo. Tu bijai patirti skausmą. Bet taip pat bijai vienatvės. Ir kuri baimė pasirodo stipresnė, ten ir nulinksta tavo gyvenimo švytuoklė: tu arba leidi sau įsimylėti, arba ne. 

Vėl įsivyravo tyla. Atsakymas pribloškė mane savo tiesumu ir paprastumu. “Tai, vadinasi, mano gyvenimą valdo baimė?” 

- Taip išeina,- siluetas ant lovos krašto palingavo galva. 

“Bet... bet aš nenoriu bijoti! O gal tai visai ne baimė, o nenoras? Aš tiesiog nenoriu patirti skausmo ir vienatvės.” 

- Taip, nenori. Nenori ir bijai. Jie vienas kitam netrukdo. Žinoma, mes nenorime to, ko bijome. - Širdis kalbėjo labai švelniai ir kantriai, lyg aiškintų mažam vaikui. 

Staiga ir mane apėmė toks švelnumas, toks nenusakomas tyrumas, kad labai užsinorėjau apkabinti tą blausų siluetą - savo širdį. Ji buvo tokia paprasta, žemiška, bet kartu nuo jos sklido neapsakoma didybė. Mano išgąstis jau seniai išgaravo ir netikėtai sau pačiai aš ištariau balsu: 

- Tai ką dabar daryti? Ką daryti man ir tau, kad ta baimė mūsų nevaldytų?- net nepajutau, kaip perėjau prie daugiskaitos.

- Tiesiog stebėk. Išleisk protą atostogų tuo metu, tegul nusiramina. Tu tiesiog žiūrėk, ko nori - ar to žmogaus, ar tik tų dalykų, kuriuos jis galėtų tau suteikti. Jeigu žmogaus - tada pirmyn! 

Susimąsčiau. 

- Bet jei vėl įsimylėsiu, greičiausiai vėl būsiu išduota ir įskaudinta.

- Mieloji, jei rinksiesi vedama meilės, o ne baimės - scenarijus bus kitoks. Be to, kiek mes meilės atiduodam, tiek galiausiai jos ir turim... 

Iš kažkur pasigirdo varpų skambesys ir aš vėl atsimerkiau. Buvo jau šviesu. Žvilgtelėjau į tą pusę, kur sėdėjo mano širdis - ten nieko nepamačiau. “Hm, koks tikroviškas sapnas”’- pagalvojau. Bet kažkas mano viduje sukuždėjo, kad tai nebuvo sapnas, tiksliau, ne tik sapnas. “O! Tai štai kaip tu tyliai šnibždi, mano širdie.... Dabar žinau, kaip tavęs klausytis. Būk rami, nuo šiol kiekvienas tavo kuždesys bus išgirstas, kiekvienas išminties perlas bus surinktas ir suvertas,.... Nuo šiol kiekvieną akimirką aš tavęs klausau. Aš klausau tavęs..."