Namai
Taip jau “sutapo”, kad vėl grįžtu prie rašymo, pradėdama nuo tos pačios temos - ”NAMAI”. Matyt, man savų “namų” suvokimas, buvimas juose yra savotiška atskaitos pradžia, iš kur prasideda mano “kelionė” - į gyvenimą, į naują pakopą, į naują laikotarpį. Ir kad nepaklysčiau, keliaudama “ten”- kur veda širdis ir protas, turiu susivokti: o kur esu dabar, kur tas dabartinis mano “čia”.
Taigi, vėl grįžtu namo. Grįžtu į savo mažą, gimtajį miestą. Žinoma, per tuos septynis nerašymo metus buvau čia dešimtis kartų, bet šį kartą aš čia tam, kad vėl “prisiliesčiau prie seniai užmirštų daiktų ir į viską pažiūrėčiau tarsi pirmą kartą”.
Paskaičiavau, kad nuo to laiko, kai išvažiavau iš tėvų namų studijuoti į Vilnių, iš vienos vietos į kitą krausčiausi 10 kartų. Vidutiniškai kas 3 metus aš apsigyvendavau naujuose namuose. Šitas keliones lydėjo šeimos kūrimas, skyrybos, nuosavo būsto įsigijimas ir jo praradimas, gyvenimas su visais savo skoniais ir prieskoniais. Ir , rodos, tik spėju “kojas apšilti” vienoje vietoje, kuri per tą laiką tampa tikrais namais – išpuoselėtais, išgražintais, išmylėtais - jau ir vėl tenka juos palikti. Žinoma, kai buvau vaikas, su tėvais mes irgi persikraustėme 3 kartus. Bet tada tai buvo džiaugsmingi demaršai ir “namai”, atrodė, keliauja į naują, gražią vietą kartu su mumis.
Tai kur tie, “tikrieji namai”, į kuriuos galėčiau grįžti pasisemti jėgų ir išminties?
Einu pavasarine savo gimtojo miesto gatve. Ką tik nulijo. Oras gaivus, tačiau šiltas. Galva svaigsta nuo šviežios žalumos - šiemet pavasaris buvo vėlyvas ir akys atpratusios nuo tokios jūros žalios spalvos. Ir dar tas žydėjimas – atrodo, kad visos pavasarinės žolės ir krūmai kaip patrakę lenktyniauja tarpusavyje, kas gausiau ir gražiau sužydės... Lengvas vėjelis nešioja gėlių kvapus ir staiga jis man atskraidina “namus” : jazminai, sumišę su pinavijomis (taip pas mus vadina rausvuosius bijūnus). Štai kaip kvepėdavo mano senuosiuose, tikruosiuose namuose! Ir apima mane tas pats jausmas, kaip aš jausdavausi ten, savo namuose: nuostabus, raminantis pojūtis, kad “viskas yra gerai”, lyg skaudžių nusivylimų ir karčių patirčių nė nebūtų buvę, o pasitikėjimas gyvenimu ir visais žmonėmis – natūralus dalykas.
Svaigus aromatas nuskraidina mane į ankstyvą, saulėtą rytą, kur aš jau pabudusi ir mieguistai jaukiai įsikniaubusi pataluose, laukiu, kol ateis tėtis manęs žadinti į mokyklą. Apsimetu, kad dar miegu, o iš tiesų mėgaujuosi, kai jis kieta ir šiurkščia nuo darbo ranka, švelniai švelniai glosto man galvą. Aš neatsimerkiu kuo ilgiau, kad kuo ilgiau jausčiau tą tėvišką švelnumą...
Prisėdu ant suolo po jazminų krūmu, o mintys kaip siūlai, išsivynioja iš prisiminimų kamuolio: šviesus, geltonų sienų kambarys, sūpuoklės, parištos po durų stakta, didžiulė palmė kambario kampe, melsvas laidinis telefonas, jauki betvarkė ant mano rašomojo stalo (o dar didesnė buvo jo stalčiuose)... Štai mama siunčia mane į artimiausią parduotuvėlę “ant kalniuko”, kaip mes ją vadinom, maisto produktų. Man, dešimtmetei, tai būdavo tolima kelionė ir kol aš parkulniuodavau su sunkiausiu krepšiu, tarškančiu nuo stiklinių pieno butelių, batono galas jau būdavo apgriaužtas. Tas galiukas - pats skaniausias, todėl kartais parnešdavau batoną jau be abiejų...
O dar mama augino jazminus ir pinavijas sodyboj už miesto, kur jie su tėte persikėlė gyventi, kai aš jau studentė buvau. Tai buvo gyva mamos svajonė: savas kiemas, kur ryte gali išeiti basomis su kavos puodu, sodas, daržas, tyras oras, tyla ir ramybė. Vakarais nuo šalia iškastos kūdros kildavo lengvas rūkas. Mes sėdėdavom sode ant plačių sūpuoklių ir gerdavom šitą jaukumą ir grožį į save. Atsimenu, kaip vieną vakarą valydamas šulinį, tėtis pagavo šikšnosparnį ir atnešė mums parodyti, lyg mažoms mergaitėms. Mes ir krykštavom tada lyg laimingi vaikai.
Vogčiomis apsidairau aplinkui, ar niekas nemato ir nuskinu kelias jazmino šakeles. Pasimerksiu prie lovos – noriu dar ir naktį sapnuoti namus. Noriu juose matyti mamą ir tėtį – laimingus, jaunus, mylinčius. Noriu dar jausti, kad “viskas yra gerai”.
O rytoj galėsiu grįžti į savo dabartinius namus. Išies, man nusišypsojo laimė gyventi nuostabiausioj vietoj, apie kokią net nesvajojau: pačioj Vilniaus širdy, beveik ant Neries kranto. Ir tikrai žinau, kad mano namai neapsiriboja tuo mažučiu 20- ties kvadratinių metrų kambarėliu studentų bendrabutyje. Mano namai žymiai didesni: žalias, medžiais apaugęs kiemas, nauji, keistos formos pastatai aplink, upės vingis su aukštais šlaitais, apribotas tiltais iš abiejų pusių ir miestas - tiek kiek aprėpia mano akys, kai vaikštinėjame su Liuse Neries krantine. Ir dar jaučiu, kad kai atiduosiu šiam peizažui savo širdį, kai pamilsiu jį, teks išsikraustyti ir keliauti į naujus namus. O aš - kaip sraigė ant kupros neša savo namus - gabensiuos ten savo namų jausmą, kurį kiekvieną pavasarį galėsiu atgaivinti, pamerkusi jazminų ir pinavijų žiedų puokštę.
@Inesa Grigaravičiutė
Komentarai
Rašyti komentarą