Ant Pasaulio krašto

Buvo kažkada toks rusiškas filmukas vaikams, kuriame Tigriukas ėjo žemės krašto ieškoti, kad galėtų ant jo nuleidęs kojas pasėdėti.... Tiksliai nepamenu, kuo ten viskas baigėsi, bet moralas, atrodo, buvo toks, kad žemė apvali, o jos kraštas - tik iliuzija. Nepaisant to, mes kiekvienas bent kartą gyvenime išeiname ieškoti savo Pasaulio krašto.

Išeinam, nes pajaučiam, kad savame kieme per ankšta, kad mūsų susikurtas Pasaulis per mažas, o siela ilgisi kažko didingo ir nepatirto...

Iš tokios kelionės aš neseniai grįžau... Praėjo kiek laiko, ir vis galvoju, kaip čia aprašyti viską. Ir supratau, kad nereikia. Nes neįmanoma to ką patyriau išreikšti žodžiais. Nes žodžiai čia per silpni. Nes jei pamėginsiu viską sutalpinti į žodžius, tai taps jau netuo, ką iš tiesų patyriau.

Vienas ryškiausių šiuolaikinių rytų mistikų Ošo sako, kad "net kasdieniame gyvenime jūs jaučiate, kad žodžiai neturi prasmės. Ir jei nejaučiate šios žodžių beprasmybės, jūs niekada nebuvote iš tikrųjų gyvi: tai reiškia, kad gyvenote labai paviršutiniškai. Jei viską, ką išgyvenote, galima išreikšti žodžiais, vadinasi, jūs visiškai negyvenote. Kai jums pirmą kartą nutinka tai, ką ko negalite išreikšti žodžiais, vadinasi, jūs patyrėte gyvenimą, gyvenimas pasibeldė į jūsų duris..."

Taigi, galiu tik pasakyti: "Eikite ir patirkite gyvenimą, patirkite TAI!"